Menas
Menas – tai žmogaus kūrybinės veiklos estetinė-sensualinė (grožinė-jutiminė) išraiška. Žmonijos dvasinės kultūros dalis.
Pagrindinės meno tradicijos atsirado iš dešimties senovės civilizacijų:
- Mesopotamija
- Persija
- Egiptas
- Indija
- Kinija
- Graikija
- Roma
- Ikikolumbinės civilizacijos
- Afrika
- Okeanija
Senovės graikų menas garbinimo gyvūnų formą ir tai parodė tobulai vaizduodami savo grožio ir anatominių kūno dalių sistemų vaizdavimą. Senovės Romos menas vaizdavo dievą kaip idealų žmogų.
Bizantijoje, gotikoje ir viduramžiuose vyravo bažnytinės išraiškos susijusios su biblija, tad materija ir medžiagos tiesos nėra tokios svarbios.
Rytų menai panašūs stiliumi į Vakarų viduramžių menus, tai yra koncentracija į paviršiaus dizainą ir spalvą (aiškios spalvos – raudona: raudona mantija, o ne spalvų variacijos šviesos, šešėlių pagalba. Rytų menai dažnai vietinės spalvos iškeliauja už šalies ribų. Tai liudija Indijos, Tibeto ir Japonijos meno kultūra. Religinis islamo menas draudžia ikonografiją ir kaip nors išreikšti religines idėjas meno pagalba.
Fiziniu kūnu ir racionalumu neabejojantys 19 amžiaus švietimas buvo sutrikęs, kai įvyko tokie atradimai, kaip Alberto Einšteino realiatyvumo teorija ir nauja psichologija pagal Zigmundą Froidą. Be šių atradimų vyko ir neregėta technologijų plėtra. Paradoksalu, naujų išraiškų plėtrą įtakojo ir senovės genčių menas Afrikoje, Okeanijoje. Tuo rėmėsi Paul Gauguin, Pablo Picasso, kubistai, futuristai ir kt.
Didėjant globalinei sąveikai atsiranda lygiavertis poveikis visų kultūrų Vakarų menui.